Kodėl nuolat abejoju savo sprendimais? Ką apie tai gali atskleisti savęs pažinimas

Yra žmonių, kurie prieš priimdami svarbų sprendimą ilgai analizuoja visas įmanomas aplinkybes, klausia kitų nuomonės, dar kartą persvarsto tai, ką jau buvo nusprendę, ir net pasirinkę vis tiek kurį laiką galvoja, ar nepadarė klaidos. Iš šalies gali atrodyti, kad žmogui tiesiog trūksta pasitikėjimo savimi, tačiau nuolatinis abejojimas sprendimais dažnai yra sudėtingesnis procesas, kuriame susipina ne tik pats pasirinkimas, bet ir santykis su neapibrėžtumu, klaidos baime, atsakomybe bei savo gebėjimu pasitikėti priimtu sprendimu.

Psichologijoje sprendimų priėmimas siejamas ne tik su informacijos vertinimu, bet ir su tuo, kaip žmogus vertina neapibrėžtumą bei savo paties sprendimo patikimumą. Tyrimai apie metakognityvinį pasitikėjimą rodo, kad žmogaus įsitikinimas, kiek jis gali pasitikėti savo sprendimu, yra atskiras psichologinis procesas nuo paties sprendimo priėmimo.

Kodėl taip sunku pasitikėti savo sprendimu?

Sprendimai beveik niekada nėra priimami turint visą informaciją ir visiškai garantuotą rezultatą. Neapibrėžtumas yra natūrali sprendimų dalis, tačiau žmonės skiriasi tuo, kaip jį išgyvena ir kaip į jį reaguoja. Nauja sisteminė psichologinės literatūros apžvalga rodo, kad neapibrėžtumas gali veikti emocijas, elgesį ir sprendimų kokybę, o jo poveikis priklauso nuo situacijos, pasekmių, suvokiamo kontroliavimo ir kitų aplinkybių.

Todėl kartais žmogus abejoja ne todėl, kad neturi pakankamai informacijos, o todėl, kad jam sunku toleruoti galimybę pasirinkti ne taip, kaip vėliau pasirodys teisinga.

Tuomet atsiranda poreikis dar kartą patikrinti, dar kartą pasikalbėti, dar šiek tiek palaukti arba rasti tokį sprendimą, kuriame nebūtų jokios rizikos.

Tačiau tokio sprendimo dažniausiai nėra.

Kai analizė nebe padeda, o atitolina nuo sprendimo

Analizuoti sprendimą yra naudinga tol, kol analizė padeda geriau suprasti pasirinkimus ir jų pasekmes. Sunkumas prasideda tada, kai mąstymas tampa pasikartojančiu bandymu pasiekti visišką tikrumą.

Žmogus gali turėti pakankamai informacijos, aiškiai matyti savo prioritetus ir net žinoti, kurį variantą rinktųsi, tačiau vis tiek ieškoti dar vieno argumento, dar vienos nuomonės ar dar vieno patvirtinimo.

Tokiu atveju klausimas jau gali būti ne „kuris sprendimas teisingas?“, o „kiek tikrumo man reikia, kad galėčiau pasitikėti savo sprendimu?“

Tai svarbus skirtumas, nes gyvenime daug sprendimų negali būti pagrįsti absoliučiu tikrumu. Sprendimų priėmimo tyrimai taip pat rodo, kad neapibrėžtumas gali apsunkinti alternatyvų vertinimą ir daryti įtaką pasirinkimo procesui.

Kodėl vienose situacijose sprendžiu lengvai, o kitose abejoju?

Jeigu žmogus nuolat abejoja visais savo sprendimais, verta tyrinėti ne tik jo sprendimų priėmimo įgūdžius, bet ir tai, kokiose situacijose abejonė sustiprėja.

Galbūt lengvai priimi sprendimus darbe, tačiau sunku pasirinkti santykiuose. Galbūt gali priimti praktinius sprendimus dėl kitų, tačiau kai pasirinkimas susijęs su tavimi pačia, atsiranda kaltė. Galbūt gali aiškiai žinoti, ko nori, tačiau pradedi abejoti tada, kai tavo sprendimas gali nepatikti kitiems.

Tai jau leidžia ieškoti ne vien bendro „nepasitikėjimo savimi“, bet konkretaus sprendimų modelio.

Jį galima stebėti per paprastą seką:

situacija → pasirinkimas → abejonė → reakcija → sprendimas arba atidėliojimas → pasekmė.

Pavyzdžiui, žmogus gauna galimybę keisti darbą. Iš pradžių jaučia susidomėjimą, tačiau pradeda galvoti apie visas galimas rizikas, klausia aplinkinių nuomonės, pradeda abejoti savo gebėjimais, sprendimą atideda, o vėliau jaučia nusivylimą, kad vėl nepasirinko to, ko iš tikrųjų norėjo.

Jeigu panaši seka kartojasi skirtingose gyvenimo srityse, verta tyrinėti ne vien konkretų sprendimą, bet patį reagavimo mechanizmą. Jei norite plačiau panagrinėti mąstymo modelius, kviečiu pasianalizuoti situacijas pagal mano sukurtą klausimų gidą.

Ar abejonė visada reiškia, kad sprendimas neteisingas?

Ne. Abejonė pati savaime nėra įrodymas, kad pasirinkimas yra netinkamas.

Kartais abejonė reiškia, kad žmogus pastebi realią riziką ir nori ją įvertinti. Kitais atvejais ji gali atsirasti todėl, kad sprendimas yra svarbus ir turi reikšmingų pasekmių. Neapibrėžtumas taip pat nebūtinai yra vien neigiamas reiškinys – naujesnė literatūra pabrėžia, kad jo poveikis priklauso nuo konteksto ir nuo to, kaip pati situacija yra interpretuojama.

Todėl svarbu atskirti informuotą abejonę nuo pasikartojančio abejojimo modelio.

Pirmuoju atveju abejonė padeda sustoti ir įvertinti informaciją. Antruoju ji gali tapti priežastimi nuolat atidėti sprendimą, ieškoti išorinio patvirtinimo arba nepasitikėti savimi net tada, kai sprendimui priimti jau pakanka informacijos.

Kaip atpažinti savo sprendimų modelį?

Pradėti galima nuo kelių konkrečių klausimų: kas dažniausiai sukelia mano abejonę, ko tuo metu bijau, kieno nuomonė tampa svarbi, ko tikiuosi išvengti ir kas nutinka po to, kai sprendimą atidedu?

Taip pat verta pastebėti, ar skirtinguose pasirinkimuose kartojasi tas pats scenarijus.

Galbūt visada lauki, kol kažkas kitas pasakys, kad pasirinkai teisingai. Galbūt sprendimą priimi tik tada, kai nebelieka kitos galimybės. Galbūt prieš pasirinkdama ieškai garantijos, kad nesuklysi. O galbūt priėmusi sprendimą pradedi jį analizuoti iš naujo.

Būtent tokie pasikartojimai gali parodyti daugiau nei vienas konkretus neapsisprendimas.

Ką sprendimų abejonės gali atskleisti per fraktalinę analizę?

Fraktalinėje analizėje svarbu ne ieškoti atsakymo, kurį sprendimą žmogus turėtų priimti, ir ne bandyti iš piešinio nuspėti būsimo pasirinkimo rezultatą. Daug svarbiau tyrinėti patį žmogaus santykį su pasirinkimu.

Fraktalinis piešinys šiame procese gali tapti vizualia medžiaga, per kurią analizuojama konkreti žmogui aktuali tema, jo patirtis ir pasikartojančios reakcijos. Piešinys nėra standartizuotas psichologinis testas ir nėra vertinamas kaip savarankiškas įrodymas apie žmogaus savybes.

Analizės metu galima tyrinėti, kaip žmogus reaguoja į pasirinkimą, neapibrėžtumą, klaidos galimybę, kitų žmonių nuomonę ar atsakomybę už savo sprendimus. Šie klausimai gali būti siejami su realiomis gyvenimo situacijomis ir tuo, kas jose kartojasi.

Tokiu būdu fraktalinė analizė gali padėti ne pasirinkti už žmogų, o geriau pamatyti savo sprendimų priėmimo modelį.

Plačiau apie mano darbo metodiką galite pasiskaityti čia

Kartais problema nėra sprendimas, o santykis su savo pasirinkimu

Žmogus gali manyti, kad jam reikia išmokti priimti „teisingus“ sprendimus, tačiau kartais svarbesnis tampa kitas gebėjimas – išmokti gyventi su tuo, kad kiekvienas pasirinkimas turi tam tikrą nežinomybės dalį.

Pasitikėti savo sprendimu nereiškia būti šimtu procentų tikram, kad ateityje jis pasirodys teisingas. Tai gali reikšti gebėjimą įvertinti turimą informaciją, išgirsti savo poreikius, prisiimti pasirinkimo atsakomybę ir priimti faktą, kad rezultato ne visada galima kontroliuoti.

Kai žmogus pradeda pastebėti savo abejonės modelį, atsiranda galimybė atskirti realią priežastį persvarstyti sprendimą nuo automatinio poreikio dar kartą viską patikrinti.

Fraktalinė analizė gali būti viena iš savęs pažinimo priemonių, padedančių šį modelį tyrinėti per piešinį, pokalbį ir konkrečias gyvenimo situacijas.