Kas yra emociniai modeliai ir kaip juos atpažinti?

Žmogus gali keisti aplinką, santykius, darbą, gyvenimo būdą ir net sąmoningai stengtis reaguoti kitaip, tačiau tam tikrose situacijose vis tiek pastebėti labai panašią savo reakciją – kritiką priimti kaip asmeninį atmetimą, konfliktą išgyventi kaip grėsmę santykiui, neapibrėžtumą bandyti kontroliuoti arba, priešingai, nuo jo atsitraukti, o priimant svarbius sprendimus nuolat grįžti į abejones ir vidinį nesaugumą. Tokie pasikartojimai leidžia kalbėti ne tik apie pavienes emocijas, bet ir apie emocinius modelius – pasikartojančius būdus, kuriais žmogus interpretuoja situaciją, ją emociškai išgyvena ir į ją reaguoja.

Emocinis modelis nėra viena konkreti emocija, charakterio bruožas ar žmogaus „tipas“. Tai labiau tam tikra pasikartojanti seka, kuri tam tikrose situacijose gali veikti beveik automatiškai: įvyksta situacija, žmogus ją interpretuoja tam tikru būdu, kyla emocinė reakcija, po jos pasirenkamas tam tikras elgesys, o šis elgesys sukuria rezultatą, kuris vėliau gali dar labiau sustiprinti pradinį įsitikinimą.

Kas yra emociniai modeliai?

Kalbant apie emocinius modelius, svarbu atskirti pačią emociją nuo to, kaip žmogus su ja elgiasi. Baimė, pyktis, liūdesys, kaltė, gėda ar nerimas savaime nėra patologiniai reiškiniai – emocijos yra žmogaus reakcijos į reikšmingus vidinius ar išorinius įvykius, tačiau skiriasi tai, kaip žmogus šias emocijas interpretuoja, reguliuoja ir kokį elgesį pasirenka jų metu.

Psichologijoje emocijų reguliavimas apibūdinamas kaip procesas, kuriuo žmogus daro įtaką tam, kokias emocijas patiria, kada jos atsiranda ir kaip jos yra išgyvenamos bei išreiškiamos. James J. Gross procesiniame emocijų reguliavimo modelyje pabrėžiama, kad emocinė reakcija formuojasi ne vien jos atsiradimo momentu – žmogus gali daryti įtaką skirtingiems emocinio proceso etapams, pavyzdžiui, pasirinkdamas situaciją, nukreipdamas dėmesį, keisdamas situacijos interpretaciją arba reguliuodamas jau kilusią emocinę reakciją.

Todėl emocinis modelis gali būti suprantamas ne kaip „aš toks esu“, o kaip pasikartojantis būdas reaguoti tam tikromis aplinkybėmis.

Kaip susiformuoja pasikartojanti emocinė reakcija?

Žmogaus reakciją į situaciją lemia ne vien tai, kas objektyviai įvyko, bet ir tai, kaip jis tą įvykį supranta bei kokią reikšmę jam suteikia. Dėl šios priežasties du žmonės gali atsidurti labai panašioje situacijoje, tačiau patirti visiškai skirtingas emocijas ir pasirinkti skirtingą elgesį.

Pavyzdžiui, kritišką pastabą vienas žmogus gali suprasti kaip informaciją, padedančią koreguoti savo veiksmus, o kitas joje gali išgirsti žinutę „esu nepakankamai geras“. Pirmuoju atveju reakcija gali būti smalsumas ir noras pasikalbėti, antruoju – gėda, gynyba, noras pasiteisinti arba atsitraukti.

Jeigu panaši interpretacija ir reakcija kartojasi skirtingose gyvenimo srityse, ilgainiui galima pastebėti tam tikrą emocinį modelį.

Jį galima nagrinėti per paprastą seką:

situacija → interpretacija → emocija → reakcija → pasekmė.

Pavyzdžiui, žmogus gauna kritiką, ją interpretuoja kaip savo vertės įvertinimą, pajunta nerimą ar gėdą, pradeda gintis arba pernelyg stengtis įrodyti savo vertę, o vėliau jaučia nuovargį ir dar didesnį nepasitikėjimą savimi. Jeigu tokia seka kartojasi, problema nebėra vien konkreti kritika – tampa svarbu suprasti visą reakcijos mechanizmą.

Kaip atpažinti savo emocinius modelius?

Atpažinti emocinį modelį galima pradėti nuo situacijų, kurios gyvenime kartojasi arba sukelia neproporcingai stiprią reakciją. Naudinga stebėti ne tik tai, ką jaučiu, bet ir kas įvyko prieš emociją, ką tuo metu pagalvojau, kaip interpretavau situaciją ir ką padariau po to.

Pavyzdžiui, vietoje bendro teiginio „man sunku priimti kritiką“ galima klausti daug tiksliau: kas konkrečiai įvyko, ką aš apie tai pagalvojau, ką pajutau savo kūne ir emocijose, ką padariau iš karto po to ir kokio rezultato sulaukiau?

Tokiu būdu emocija tampa ne izoliuotu išgyvenimu, o visos reakcijos sistemos dalimi.

Ypač svarbu ieškoti pasikartojimo: ar panašiai reaguoju tik vienoje situacijoje, ar ir santykiuose, darbe, priimdama sprendimus, bendraudama su artimaisiais? Ar skiriasi žmonės ir aplinkybės, tačiau mano vidinė reakcija išlieka panaši?

Būtent pasikartojimas dažnai suteikia daugiau informacijos nei viena atskira emocinė situacija.

Kodėl kartais suprantu savo emocijas, bet vis tiek reaguoju taip pat?

Savęs supratimas ir gebėjimas pakeisti automatinę reakciją nėra tas pats procesas. Žmogus gali labai aiškiai žinoti, kad bijo kritikos, kad konflikto metu užsidaro, kad nuolat siekia kitų patvirtinimo arba kad neapibrėžtumas jam kelia didelę įtampą, tačiau vien šis suvokimas nebūtinai pakeičia jo elgesį realioje situacijoje.

Taip yra todėl, kad žmogaus reakciją sudaro ne tik sąmoningas mąstymas – svarbūs ir įprasti interpretavimo bei emocijų reguliavimo būdai, kurie konkrečioje situacijoje gali būti aktyvuojami labai greitai.

Todėl gilesniame savęs pažinime svarbu tyrinėti ne tik „kodėl aš taip jaučiuosi?“, bet ir visą seką: kas mane suaktyvina, kokią reikšmę suteikiu situacijai, ką pajuntu, ką darau ir ką toks elgesys ilgainiui sukuria.

Ar emocinius modelius galima pakeisti?

Emocinio modelio atpažinimas savaime jo nepakeičia, tačiau jis sukuria svarbią sąlygą pokyčiui – galimybę pastebėti tai, kas anksčiau vykdavo automatiškai.

Kai žmogus pradeda atpažinti momentą, kuriame kyla įprasta reakcija, atsiranda galimybė ją stebėti, o vėliau ieškoti kitokio būdo interpretuoti situaciją ar pasirinkti kitokį elgesį.

Tai nereiškia, kad reikia išmokti nejausti nerimo, pykčio, kaltės ar baimės. Tikslas nėra pašalinti emocijas, o geriau suprasti jų vietą savo elgesyje ir išmokti pastebėti momentą, kuriame emocinė reakcija pradeda diktuoti pasirinkimą.

Kaip emocinius modelius galima tyrinėti per fraktalinę analizę?

Fraktalinė analizė šiame procese gali tapti papildoma savęs pažinimo priemone, leidžiančia į pasikartojančius emocinius ir elgesio modelius pažvelgti ne tik per tiesioginį pokalbį apie problemą, bet ir per vizualią žmogaus saviraišką.

Fraktalinis piešinys nėra psichologinis testas, kuris automatiškai nustato žmogaus emocinį modelį, ir nėra vertinamas atskirai nuo žmogaus gyvenimo konteksto. Jis tampa analizės atspirties tašku, kurio metu galima tyrinėti piešinyje atsirandančius elementus kartu su žmogaus patirtimi, aktualia tema, emocijomis ir pasikartojančiomis situacijomis.

Pavyzdžiui, jeigu žmogus pastebi, kad skirtingose gyvenimo situacijose nuolat abejoja savimi, svarbu ne apsiriboti klausimu, ką „reiškia“ jo piešinys, bet tyrinėti, kaip abejonė atsiranda, kokiose situacijose ji sustiprėja, kokius sprendimus dėl jos žmogus priima ir kokį poveikį tai turi jo gyvenimui.

Tokiu būdu fraktalinė analizė tampa ne bandymu pateikti greitą atsakymą apie žmogų, o struktūruotu būdu pažvelgti į tai, kas jo gyvenime kartojasi.

Emocinis modelis nėra tavo tapatybė

Vienas svarbiausių dalykų, kurį verta prisiminti kalbant apie emocinius modelius, yra tai, kad pasikartojanti reakcija neapibrėžia viso žmogaus.

Galima dažnai jausti nerimą ir nebūti „nerimastingu žmogumi“. Galima vengti konfliktų ir nebūti žmogumi, kuris „nemoka bendrauti“. Galima stipriai reaguoti į kritiką ir tai nereiškia, kad žmogaus savivertė visose gyvenimo srityse yra žema.

Modelis apibūdina tam tikrą pasikartojantį reagavimo būdą tam tikromis aplinkybėmis, todėl jį galima tyrinėti, stebėti ir keisti.

Būtent dėl to savęs pažinimas nėra savęs suklasifikavimas į vieną kategoriją. Jo vertė atsiranda tada, kai žmogus pradeda geriau suprasti savo reakcijų logiką ir pastebi, kur anksčiau veikė automatiškai.

Jei norite pasitikrinti savo modelį, kviečiu atsisiųsti nemokamą mano modelių gidą

Kai pradedi matyti ne tik emociją, bet ir jos modelį

Kartais svarbiausia nėra suprasti, kodėl šiandien jaučiame nerimą, pyktį ar kaltę. Daug svarbiau pamatyti, kuriose situacijose ta pati emocija kartojasi, kaip ją interpretuojame, ką dėl jos darome ir kokį rezultatą toks reagavimo būdas sukuria.

Būtent tada atskira emocija tampa platesnio savęs pažinimo proceso dalimi.

Fraktalinė analizė gali padėti į šiuos pasikartojimus pažvelgti iš kitos perspektyvos – per fraktalinį piešinį, pokalbį ir realių gyvenimo situacijų analizę, neieškant vienos universalios interpretacijos, o tyrinėjant konkretų žmogų ir jo patirtį.

Apie mano darbo metodiką galite plačiau pasiskaityti čia.