Kaip kūnas saugo praeitį ir kaip jį išlaisvinti: fraktalinis piešimas ir terapija

Kūnas vis dar saugosi: kodėl neužtenka vien proto paleidimo

Dažnai sakome: „jau paleidau“, „jau išsprendžiau“. Ir protas tikrai tuo tiki. Mes analizuojame, suvokiame, kalbamės – atrodytų, užveriame duris praeičiai. Tačiau kūnas... jis turi savo kalbą, savo atmintį, kuri neklauso logikos.

Kūnas atsimena kitaip. Jis įrašo ne žodžius, bet reakcijas: sulaikytą kvėpavimą, nevalingą įtampą, mikroskopinius judesius, kuriuos kartojame metų metus. Net kai viskas aplink atrodo „tvarkoje“, kūnas gali vis dar gyventi gynyboje.

Fraktalinis piešimas – tai ne tik būdas dirbti su pasąmone. Tai subtili, bet galinga praktika, įtraukianti kūną į gijimo procesą. Kai piešiame ne iš galvos, bet vedami pojūčio, atsiveria durys į tai, kas buvo paslėpta. Ranka ima kartoti – įtampą, stabdymą, chaosą. Tačiau dabar tai tampa matoma. Ir matydami – mes jau galime keisti.

Ši praktika yra kaip atviras dialogas su savo pasąmone. Be žodžių, bet su giliu išgirdimu.

Prie fraktalinio piešimo pridėjus kūno terapiją, įvyksta dar vienas lūžis. Staiga pradedi jausti, kur manyje vis dar gyvena „suspaustas aš“. Kokia mano laikysena – ar ji saugi, ar slepia įsisenėjusią baimę? Kokio judesio kūnas niekaip nedrįsta padaryti, nors taip jo trokšta?

Tai – intymus ir labai asmeniškas darbas su savimi. Bet būtent šis atpažinimas atveria kelią į švelnesnę, jautresnę būseną.

Joe Dispenza pabrėžia, kad gijimo stebuklas gimsta tada, kai būsena, veiksmas ir emocija susilieja į vieną momentą. Neužtenka tik suprasti – reikia jausti, daryti ir būti tame. Būtent tokį momentą aš padedu sukurti savo praktikoje: tarp piešinio, pojūčio ir prasmės.

Metas judėti kitaip

Ne iš įpročio.
Ne iš praeities reakcijų.
O iš naujo jausmo, kurį pasirenki šiandien.

Juk kartais tik viena linija popieriuje gali pradėti pokytį visame gyvenime.